Kino kritikas Arūnas Dovydaitis apie lietuvišką nuotykių filmą vaikams „Lobis“: „tiesiog bus smagu sekti įvykius ir patirti malonumą“

Savaitgalį kino teatruose lietuviško nuotykių filmo  vaikams „Lobis“  premjera. Savo mintimis apie šį filmą dalijasi kino kritikas Arūnas Dovydaitis.

Kaip neprisiminsi žiūrėdamas „Lobį“, kad paskutiniai meniniai lietuviški filmai apie vaikus buvo veik prieš 50 metų! Turiu galvoje klasiko Arūno Žebriūno puikiuosius, tarptautiniu mastu pripažintus „Gražuolė“ bei „Paskutinė atostogų diena“. Jų kokybė buvo tokia aukšta, kad greičiausiai filmus pažiūrėjo daugiau suaugusiųjų nei vaikų. Gal ir filmų orientacija buvo į gebantį apibendrinti, daryti išvadas tarp kadrų žiūrovą, todėl niekas jų nevadino filmais vaikams.

Jau patyrusios kino autorės, nors viso labo šis filmas tik antras jos filmografijoje pilnametražis vaidybinis filmas, AGNĖS MARCINKEVIČIŪTĖS ir komandos kūrinys yra gal ir daugiau „pasistūmėjęs“ vaikiškumo link, tačiau, kad suaugusieji, atlydėję savo atžalas į seansą, patirs ne mažesnį malonumą nei vaikai, galėčiau garantuoti! Filmas labai simpatiškas! Jame neatsiranda nuolaidų lygiui dėl to, kad vaidina ketvertas šauniųjų muškietininkų. Radau, jog jų amžius 7-12 m. Žiūri „Lobį“ lyg nuotykių, pasakos žanrų kiną, kuris nereikalauja mandagių nuolaidų „vaikiškumui“. Nė neabejoju, kad ne vaikiško amžiaus žiūrovas, pasirinkęs „Lobį“ visai to nesigailės, net jei atsidūrė kino salėje ne dėl tikslo lydėti mažuosius. Tiesiog bus smagu sekti įvykius ir patirti malonumą.

Neabejoju, kad  drąsiai gali žiūrėti filmą 5-10 metų kino mylėtojai, kuriems nereikės padėti skaityti titrus ir daug aiškinti, kas vyksta. Tuo „Lobis“ turėtų būti pranašesnis už animaciją. Čia gi – tokie pat vaikai kaip ir sėdintys salėje, o fantazija neatitrūkusi nuo Žemės. Suaugę gi, turėtų šalia siužeto grožėtis vaizdais. Ir povandeninis filmavimas, ir visai neįprasti rakursai rodant miško medžius, lietuviškus ežerus, perkūniją ir kt. Labai neordinariai ir išradingai filmavo operatoriai, kad laikinai nukrypęs nuo mažųjų herojų ar lydintis juos vaizdas būtų sodrus ir įsimenantis. Bet svarbiausia, kas tuo pasiekta – dar kartą akivaizdžiai parodoma, kokia graži yra Lietuvos gamta! Lažinčiausi, kad buvo rodomas įstabus Platelio ežero grožis, bet kadangi titruose dėkojama Anykščių kraštui, tai, matyt, jo ežerai parodyti….

Šaunus ir filmo garso takelis, kuriame atsisakyta grynai lietuvių liaudies instrumentų, o muzika pritaikyta prie tvyrančios kadre nuotaikos. Muzikuoja mūsų pop scenos korifėjai – jaunas mušamųjų meistras Adas Gecevičius, Aistė Smilgevičiūtė. Tiesa, jiems pasireikšti leista nedaug. Nes ne tam  skirtas filmas…

Žinoma šalyje poetė, prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė RENATA ŠERELYTĖ kartu su režisiere parašė scenarijų atsispiriantį nuo buitinės situacijos, kai labai savo veiklomis užsiėmę tėvai, suka galvą, kur laikinai „padėti“ dukrą, kad nesimaišytų jiems dirbant. Patikimas variantas – išvežti savaitei pas miško paunksmėje gyvenančius senelius. Tai kas, kad senelių neprireikė lankyti metus ar daugiau. Bet kai yra tokia problema, seneliai – pats tas. Pradinukų amžiaus dukra, žinoma, nesidžiaugia tokia perspektyva. Iš vykti iš Vilniaus, kai šalia buvusio Žalgirio stadiono atsiveria naujosios miesto erdvės. Ir dar ten, kur nebus Wi-Fi – kas gali būti blogiau! Situacija švelnėja, nes dabartiniam kiemo draugui jį prižiūrintys suaugusieji leidžia vykti kartu.

Tačiau beveik be senelių lankymo užaugusi Austėja nė numanyti negalėjo, kad seneliai (nedideli, bet ryškūs žinomų aktorių Janinos Matekonytės ir Vlado Bagdono vaidmenys) nėra jau tokie paprasti kaimiečiai. Jie organizuos situaciją taip, kad miestiečiai po savaitės pareikš, kad tai buvo geriausios jų atostogos! Toliau siužeto vingrybių pasakoti neverta – reikia pamatyti kokie nuotykiai laukia vaikų!

„Vaikiškame“ filme egzistuoja kriterijus, kiek kartų teko pasirangyti fotelyje, ar žvilgčioti į laikrodį, stebint kiek dar liko…. Prižadu, kad „Lobyje“ to nebus! Lyg tik pradėta žiūrėti, o va ir pasibaigė seansas. Tėvai su šypsena matys, kad  lengvai, ne visai natūraliai tie filme užsiėmę mergaitės tėvai finale „atitoksta“, jog nėra visas gyvenimas tik jų darbai, ir vaikai bei jų interesai jiems kur kas daugiau turi rūpėti. Mažieji žiūrovai stebėsis, kaip narsiai jų bendraamžiai lakstė per upelio krantus sujungusį nuvirtusį medį. Šiek tiek išduosiu filmininkų gudrybę – medis buvo „paaobliuotas“, kad nebūtų vien tik apvaliai slidus….

Vienu žodžiu, šaunu, kad tokio žanro kinas vėl atsirado mūsų šalelėje. Kino profesionalai įrodinėja, kad lietuviškas kinas tampa vis kokybiškesnis ir kokybiškesnis. Nepriklausomai nuo žanro…