admin

Nuo vasario 24 dienos kino teatruose – siaubo filmų meistro Kristoferio Smith naujausias, šėtoniško prakeiksmo kupinas filmas „ĮŠVENTINIMAS“.

Filmas nukels žiūrovus į bauginantį ir paslaptingą religinio kulto pasaulį. Paslaptinga kunigo mirtis, sluoksnis po sluoksnio atskleidžia kruvinas religines apeigas, šventvagystes kurios giliai palikusios savo pėdsaką šimtamečiame Škotijos vienuolyne. Čia atsiveria ir seniai palaidotos praeities žaizdos. Kino juostoje meistriškai dedamas lygybės ženklas tarp tikėjimo, baimės, paslapties ir nuolat patiriamo siaubo. Nuo kaklo iki pirštų galiukų išteptas krauju vienuolės abitas – ženklas įsikūnijusio šėtono, drąsiai vaikštančio vienuolyno koridoriais.

„Niekada nesijaučiu taip išsigandęs, kaip įėjęs į bažnyčią ar šventyklą. Religinės vietos – visada kupinos kažkokios antgamtinės paslapties, kurios nepaaiškinsi jokia logika. Tai norėjosi perteikti ir filme „Įšventinimas“. Pagrindinė filmo herojė Greis (akt. Jena Malone) nori išsiaiškinti kas nutiko jos broliui pasitelkdama logiką, tačiau pamažu loginiai atsakymai dingsta, kur galiausiai ji priversta susidurti su savo praeitimi“, –   pasakoja kino juostos režisierius K. Smith apie šio filmo atsiradimą.

Režisierius ir pagrindinio vaidmens atlikėja Jena Malone – atviri viena galingiausių scenų filme – baltas vienuolės abitas, įšventinimo ceremonijoje, apipiltas krauju. Pasak J. Malone  – kraujas viena galingiausių esybių, jame slypi daug jėgos ir paslapties, tai gyvybės ir mirties simbolis. „Vaikščioti apsipylus krauju – psichologiškai įdomi patirtis. Akimirka, kai mane gulinčia kryžiumi neša vienuolės iškėlusios ant savo rankų prie altoriaus, įsirėš man į atmintį ilgam, tai žodžiais nepaaiškinamas jausmas“, – pasakoja pagrindinio vaidmens atlikėja.

Po šimts morkų! Nutiko pats keisčiausias dalykas! Kiškių mokyklos puošmena – magiškasis auksinis kiaušinis tapo juodas kaip anglis… Mokytojams kiškiams net ausys susiglaudė, nes taip nutinka pirmą kartą! Išmintingų kiškių knygose parašyta, jeigu kiaušinis kada nors taps juodas, vadinasi šventei gresia didelis pavojus!

Pasirodo nagus čia prikišusi gudruolių lapių šeimyna. Ji jau seniai rezga kerštingą planą, kaip sugadinti gražiausią šventę, nes jų manymu lapės visada buvo ir bus geresnės už kiškius! Lyg to būtų maža, šventę nori sugadinti ir buvęs kiškių mokyklos mokinys – ilgaausis padauža Leo! Jis įkalbinėja lapes pavogti visus kiaušinius, o tada šventė visiškai išnyks. Kiškių mokykloje visiškas sujudimas! Kas benutiktų – šventė privalo būti išgelbėta! Bet ir šioje vietoje atsitinka bėda – nuo tada, kai didysis kiaušinis tapo juodas, visi kiškių mokyklos mokiniai ir mokytojai prarado savo super galias! Dabar visi kiškiai privalo pasikliauti tik savo širdimi ir protu, kad sugebėtų pergudrauti lapių šeimą!

Kad ir kaip būtų keista, visa tai nepatinka lapiukui Ferdinandui. Jis vienintelis iš visos gudruolių lapių šeimynos yra kitoks – jam patinka didžiulės šventės, jis nenori, kad jos išnyktų, todėl susidraugauja su geriausiu kiškių mokyklos mokiniu Maksu ir pasiūlo savo pagalbą! Bet… Ar gali kiškiai pasitikėti lape? Gal tai dar vienas labai gudrus lapių planas? O gal verta patikėti Ferdinandu ir išgelbėti artėjančią šventę? Kas pasakys, kaip pasielgti teisingai?

Kvapą gniaužiančių nuotykių ir pavojų kupina animacinė istorija „Kiškių mokykla. Misija „Kiaušiniai“ apie nepaprastai svarbų tikslą, tvirtą draugystę ir pasitikėjimą vienas kitu kino teatruose nuo sausio 13 dienos.

Vasario 10 dieną – didžiuosiuose kino ekranuose siaubo trileris „Kraujas“. Režisierius Bradas Andersonas savo naujausioje kino juostoje panardina žiūrovą į neįprastą situaciją ir klausia – ką padarytum tu, kad išgelbėtum savo artimą? Pagrindinį vaidmenį šiame filme atlieka Holivudo aktorė Michelle Monaghan.

Nebe žmogus, bet vis dar velniškai mielas, jauniausias šeimos narys Ovenas (akt. Finlay Wojtak-Hissongas), priverčia savo mamą (akt. Michelle Monaghan) išgyventi košmarą, kai nepasotinamai ima trokšti žmogaus kraujo. Filmo režisierius žiūrovams užduoda klausimus „kiek toli gali nueiti, kad išgelbėtum vaiko sielą? Ar šėtonas mažiau pavojingas, kai jo veidas atrodo kaip mielo berniuko? Ar nužudytum savo vaiką, kad išgelbėtum kitą savo vaiką?“. Apnuogindami stiprius, žmogui nepavaldžius instinktus, filmo kūrėjai sukuria charakteringą ir sukrečiantį siaubo filmą.

„Šioje istorijoje man labai svarbūs kraštutinumai. Tai drama apie berniuką, užsikrėtusį, neaiškios kilmės mirtinu virusu, kuriam nėra jokių vaistų ir jokio gydymo. Kuriant filmą didelį dėmesį skyriau žmogaus ribų galimybėms – kiek toli gali nueiti, kad išgelbėtum savo artimą. Vaikas tampa apsėstu ir jį reikia maitinti žmogaus krauju. Tai, ką turi padaryti mama, siekdama pamaitinti savo vaiką, neabejotinai peržengia visas etikos ir moralės ribas“, – pasakoja filmo režisierius Bradas Andersonas.

Režisierius, kalbėdamas apie apsėsto vaiko vaidmenį atlikusį jaunąjį aktorių Finlay Wojtak-Hissongą prisipažįsta, kad jis puikiai susitvarkė su užduotimi. „Įsikūnyti į rolę, kurioje tampi priklausomas nuo kraujo ir pamažu virsti bauginančiu, vis labiau kraujo trokštančiu personažu – nelengva. Didelis dėkui Michelei Monaghan, kuri visuomet buvo šalia ir padėjo jaunajam aktoriui įveikti šį iššūkį“.

Nuo gruodžio 16 dienos didžiuosiuose kino ekranuose pasirodys pati tikriausia, pilna kalėdinio jaukumo pasaka „Meškio Tedžio Kalėdos“.
Lietuviškai dubliuotame filme, jaunųjų žiūrovų lauks stebuklų ir šilumos kupina kelionė, kurioje vaikai susipažins su įdomiausiomis kalėdinėmis tradicijomis, patirs neišdildomų nuotykių ir galbūt supras, ką reiškia pati tikriausia draugystė.
„Nekantraujame visiems vaikams parodyti žvalų, linksmą ir šiltą meškiuką. Šiame filme kalėdinė magija susipina su humoru, tad jauniesiems žiūrovams galime pažadėti puikų laiką kino teatre, o vyresniuosius ši nepaprasto grožio istorija gražins į nostalgiškus metus, kai patys buvome vaikai“, – atvirauja filmo prodiuserė Thea Benedikte Karlsen.
Pasak filmo režisierės Andrea Eckerbom šis filmas – pasaka, kurioje itin didelis dėmesys skiriamas pačioms svarbiausioms vertybėms – šeimai ir tradicijoms. „Tai saugus ir paprastas pasaulis, kuriame mažai paviršutinio blizgesio, viskas skirta paprastiems, jaukiems, šiltiems dalykams, kurių visi taip laukiame, kai kiekvieną šeimą aplanko gražiausios metų šventės“, – pasakoja filmo režisierė.
Vaizduotė kiekvieno vaiko gyvenime vaidina ypatingą vaidmenį. Filmo kūrėjai leis jauniesiems žiūrovams pasiklysti fantazijų pasaulyje, kuriame ne tik nuotykiai, iššūkiai, stebuklai, bet ir pamokos apie tai, jog mes visi kartais galime klysti, tačiau svarbu laiku pasikalbėti ir atsiprašyti. Žiemos pasaka Lietuvos kinuose nuo gruodžio 16 d.

Šiandien įvyko režisierės Dovilės Šarutytės filmo „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ nacionalinė premjera. Raudonuoju kilimu į kviestinę premjerą žengė aktoriai: Vaidotas Martinaitis, Larisa Kalpokaitė, Darius Gumauskas, Lina Rastokaitė, kino režisierius Sergejus Loznica, atlikėjas Free Finga ir kiti.
Debiutinio D. Šarutytės filmo „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ pasaulinė premjera įvyko prieš metus Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“. Vėliau filmas buvo parodytas šešiolikoje tarptautinių kino festivalių. Transilvanijos kino festivalyje pelnė specialų žiuri prizą, Valensijos kino festivalyje „Cinema Jove“ jaunųjų žiūri filmas buvo apdovanotas kaip geriausias vaidybinis filmas.
„Tai, kad filmas per vienerius metus apkeliavo daugybę festivalių– didelis įvertinimas debiutuojančiai režisierei. Dovilė iš tiesų įdėjo daug širdies į šį asmenišką kino pasakojimą ir tai įvertino ne tik festivalių žiuri, solidžių kino platformų apžvalgininkai bei kino kritikai, bet ir žiūrovai. Norisi tikėti, kad ir Lietuvoje šis filmas ras kelią į publikos širdį. Nes tai yra aštrus, sąmojingas ir šviesus filmas, kurį verta pamatyti,“ – sako filmo prodiuserė Uljana Kim.
Filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ režisierė dalinasi savo pačios gyvenimo istorija. Išgyvenusi tėvo netektį, kūrėja kino kalba pasakoja su kuo susiduria neturintys laiko gedėti artimieji, kai jiems tenka skubiai organizuoti atsisveikinimą. D. Šarutytė yra sakiusi, kad kurdama filmą, ji norėjusi, kad jos herojei džiaugsmas dėl “renginio” sėkmės nors trumpam užgožtų patį gedulą. Todėl filmo herojė, kurią įkūnijo aktorė Agnė Misiūnaitė, norėdama suorganizuoti tobulas laidotuves, pakliūna vis į kurioziškesnes situacijas.
„D. Šarutytei debiutiniame filme pavyksta įgyvendinti sunkią užduotį – išreikšti begalinę gedulo širdgėlą, o kartu su Agnės Misiūnaitės subtiliu pasirodymu užkloti ją jausmingu empatijos šešėliu,“ – yra sakęs kino kuratorius Andrei Tănăsescu.
Filmui keliaujant po pasaulį, ne vienas kino kritikas pastebėjo, kad Dovilei pavyko sukurti, tiek pat pat aštrų, kiek ir jautrų, intymiai atvirą kino pasakojimą, kurį, jei reikėtų įtalpinti į žanro rėmus galima būtų pavadinti drama su absurdo komedijos elementais.
„Tai filmas, kuriame neįtikėtinai gražiai, harmoningai režisierė apjungia dokumentinę ir vaidybinę medžiagą, taip sukurdama išbaigtą, gilų ir įdomų kino pasakojimą,“ – po premjeros sakė kino režisierius Sergejus Loznica.
„Jei kažkam kyla klausimai kokie turėtų būti santykiai su tėvais, artimaisiais, siūlyčiau pažiūrėti šį filmą. Jis galbūt padės rasti atsakymus,“ – kalbėjo kino režisierius Artūras Jevdokimovas.
Pati režisierė sako, kad jai susitikimas su lietuvių žiūrovais ypatingai svarbus. „Nacionalinė premjera, matyt, ypatinga kiekvienam kūrėjui. Labai svarbu kaip tave priims namuose, net, jei pasitikrinai ar filmas paveikus kitose šalyse ir jų kontekstuose. Bet pakviesti į savo filmą tautiečius, tai tas pats kaip klasiokams skaityti savo parašytą poemą ir jaudintis, kaip ją supras ir ar įvertins,“ – sako režisierė D. Šarutytė.
Lietuvos kino teatrų žiūrovams filmas „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ bus pristatytas lapkričio 25 dieną.
Filmą prodiusavo Uljana Kim. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Jau šį savaitgalį kino teatruose – tikrų įvykių įkvėpta jausminga istorija, sukėlusi visuomenėje didelį atgarsį „Malonumų namai“. Kino juosta sukurta pagal jaunos rašytojos Emos Becker autobiografinį romaną „Namai“. Skandalingame filme rašytoja pasakoja savo gyvenimo istoriją, apie tai kaip ji savo noru praleido garsiausiuose Berlyno viešnamiuose daugiau nei 2 metus. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka žavioji Ana Girardot.
Po katalikiškos literatūros studijų Sorbonoje 2013 m. Emma Becker išvyko į Berlyną. Pasivadinusi Justinos slapyvardžiu, ji įsidarbina garsiuosiuose Berlyno bordeliuose, kurie pasak rašytojos turėjo „sielą“ ir, kuriuose ji buvo „laiminga“. „Manęs niekas nevertė dirbti viešnamiuose, dariau tai savo noru, vedama smalsumo bei įsitikinimo, kad norint parašyti gerą romaną, reikia jį išgyventi iš vidaus. Norėjau patirti šią būseną, kurios funkcija pati seniausia – teikti malonumą vyrams “, – atvirauja šokiruojančio romano autorė Ema Becker.
Pagrindinio vaidmens atlikėja Ana Girardot, savo rolę filme „Malonumų namai“ pristato grakščiai, atvirai ir itin subtiliai. „Man patiko, kad mano kuriama herojė yra laisva moteris, kuri priima savo troškimus tokius, kokie jie yra ir visiškai nesijaudina dėl kitų žmonių nuomonės, net ir tada, kai sulaukia kritikos – ji drąsiai tęsia savo eksperimentą. Šis filmas patvirtina, kad moterys yra daugialypės ir kad jų seksualumas gali būti netikėtas, netgi šokiruojantis. Kad esu šio filmo dalis – esu nepaprastai laiminga“, – pasakoja Ana Girardot.
Kino ir literatūros kritikai priblokšti rašymo ir kine kuriamo vaizdo grožio ir autorės minčių perteikimo šia itin subtilia tema. Pasak kritiko Araund Vivant – „visame siužete vyrauja kažkokia nepaaiškinama estetika – knyga ir filmas turėtų pasakoti apie prostitucijos užkulisius, tačiau tai, kur kas subtilesnis kūrinys, paliečiantis žmogaus jausmus, kuomet visiškai atsiduodi tam, ką darai“.
„Tai labai žmogiškas ir subtilus pasakojimas, kuriame yra kažkas apgailėtino, bet kartu ir labai jaudinančio. Visi kuriami herojų paveikslai atskleidžia laukinę žmogaus prigimtį. Moterys filme – turinčios galios, žaidžiančios savo geismu, vyrai – jaučiantys geidulius, seksualinę kančią, meilės trūkumą, nes jie vieniši ir yra priversti ieškoti trumpalaikio jausmo viešnamiuose“, – pasakoja savo įspūdžius rašytojas Fredericas Beigbederis.