DIE MY LOVE

„Die, My Love“ – tai ne filmas, tai – emocinė detonacija!

Montanos kaimo tyla. Senas, tuščias namas. Moteris, kuri ką tik pagimdė, bet jos viduje – ne švelnumas, o tamsa. Grace (Jennifer Lawrence) kasdienybė pamažu skyla į aštrius stiklo gabalus: vienas jų – švelni motinystės iliuzija, kitas – nevaldoma psichozė.

Režisierė Lynne Ramsay („Pasikalbėkime apie Keviną“, „Tavęs niekada čia nebuvo“) žiūrovą stumteli tiesiai į Grace pasąmonę – tai ne pasakojimas, o hipnotizuojanti kelionė po vidinį chaoso ir geismo labirintą. Kamera seka kiekvieną jos judesį taip arti, kad beveik gali užuosti baimę.

Garso takelis – tarsi nuolatinis širdies plakimas, kuris kartais sulėtėja iki visiškos tylos, o kartais sproginėja triukšmo purslais.

Čia nėra patogios distancijos. Tu būsi Grace akyse, jos mintyse ir kailyje. Jos pasaulis – fragmentuotas, persmelktas simbolių: nuolat lojančio šuns aidai, dūmų šydas per langą, moteriškos magijos ir savinaikos šokis. Tai filmas tiems, kurie nebijo žiūrėti tiesiai į tamsą ir rasti joje grožį.

Jennifer Lawrence vaidyba čia laukinė ir tuo pačiu subtili – Grace vieną akimirką juokinga, kitą – gąsdinanti, trečią – nepakeliamai pažeidžiama. Tai vaidmuo, kuris verčia jausti viską vienu metu: meilę, pyktį, gailestį ir nerimą.

„Die, My Love“ – tai filmas ne visiems. Bet jei tau patinka kai kinas kerta kiaurai odą, kai po seanso reikia laiko pakvėpuoti, kai matai, kad grožis ir siaubas gali egzistuoti tame pačiame kadre – šis filmas skirtas tau.